Auksu nudažei
Vakarą,
Svirpliais prabilusį.
Medžiai šlamėti
Nedrįsta,
Nulenkę galvas
Šviesoje skęsta.
Dar truputį
Ir dangus žemėn
Palengva nusileis.

Kaip stiklas

Ant sniego mėnesienoj

Pažiręs.

Toks tolimas

Ir šaltas,

Žvilgsnius su savim

Išsinešęs.

Gulės, kol vėjas

Šnibždesius sekti

Pradės.

Žodžiai lede

Įšalę

Kvėpuoti nedrįsta.

Nežadink jų,

Jie nežino, kaip

Gimti.