Auksu nudažei
Vakarą,
Svirpliais prabilusį.
Medžiai šlamėti
Nedrįsta,
Nulenkę galvas
Šviesoje skęsta.
Dar truputį
Ir dangus žemėn
Palengva nusileis.

Kaip stiklas

Ant sniego mėnesienoj

Pažiręs.

Toks tolimas

Ir šaltas,

Žvilgsnius su savim

Išsinešęs.

Gulės, kol vėjas

Šnibždesius sekti

Pradės.

Žodžiai lede

Įšalę

Kvėpuoti nedrįsta.

Nežadink jų,

Jie nežino, kaip

Gimti.

Pabūk tyliai
Ir paklausyk
Mano žodžių.
Jie kaip kylantis
Dūmas tavo
Ausį palies.
Mano pirštai
Kaip rugiai
Ant tavo šilto
Kūno leisis.
Mano lūpos
Kaip vidurdienis
Ant tavo užmerktų
Akių ilsėsis.
Kol į mane
Žiūri, laikas
Yra garuojanti
Žemė

Aš matau tavo veidą

Tarp ornamentų.
Lūpos prinokusios ir
Romios.
Plaukai švelniomis
Bangomis skruostus
Supa.
Žvilgsnis tylus
Kaip vaško žvakė.
Prisimenu, kaip tavo
Grakščios rankos ąsočiu
Vandenį iš šulinio
Semdavo.
Takai saulės prisigėrę
Dusliai dulkėtai
Alsuodavo.
Tu mano žemė
Buvai.

Vandeniu išteka mintys,

Tyliai ir lengvai, kaip

Stiklo rutuliukas ant

Delno.

Praėjusį vakarą

Saujoj glaudžiu,

Jis tirpsta lyg

Rūkas stiklinėj

Lėtai.